suverpti

suver̃pti, -ia (sùverpia), sùverpė tr. 1. R, MŽ, S.Dauk, K, LL267, NdŽ, KŽ, DŽ¹ sukant (pluoštą), verpiant padaryti siūlus: Sùverpi, o tada audi LzŽ. Sùverpė vilnas mašinom Dgp. Reikia suver̃ptienoj, taigi septyni žmonės buvo, reikė gi drapanų PnmR. Visi jos linai gražiausiai suverpti LTR(Blnk). Kai suver̃pdavo linus plonai, tai juos lenkdavo LKT185(Čk). Daužai daužai [linus], o paskiau suver̃pt reikia Upn. Linai dideliai iširai suverptì – negal į apmatus dėti LKT82(Pln). Kai gerai suver̃pta, netrūksta – gerai aust Pb. Teip plonai suver̃pdavo, kad matkas par šliūbinį žiedą išlįsdavo KlbIV156(Vdšk). Vai, močiute širdele, kas tau linelius suverps? LTR(Klvr). Pakulų suverpì storai Kp. Vyrami sùverpiam pakulas, apdažom ir siuvam žiuponus Kpč. Suver̃pdavom [linus, pakulas], tada ant vytuškų suvejam siūlus Kp. Pirmiau[sia] nūplakas, paskiau pakulas, paskui pašukas reikdavo suver̃pt, po tam tik linai Vdk. Sùverpiau kanapę nuog marių krantelio DrskD258. Nei kelnėms suverpė N. | prk.: Ką tamsi naktis suverps, tai saulės spinduliuos liuosai ir šviesiai išrodys V.Kudir. | refl. tr., intr. NdŽ, Yl, Jž: Po pirma susiver̃psma nūšukas, paskiaus verpsma pašukas Kv. Verpti tai vilnas susiver̃pdavom: avių laikėm Pgg. Kai par trumpos vilnos, nesusiver̃pia gerai Jrb. Geras kalvartas, tai labai gražiai susiver̃pia Plvn. Kai šeriniais šepečiais [šukuoji], tai gražiau susiver̃pia Alz. Ploniau susiver̃psi, plonesnį išsiausi Rt. Vienon ausin dvylosios karvės papūsk – susiverps, antron papūsk – susiaus MPs. ║ verpiant gauti ką: Suver̃piam siūlus, dedam puodus, pelenų primaišom ir tada kišam pečiun Alz. Seilėk siūlą, sukriau suver̃psi J. Ka dideliai sukriai suverptì tie tavo siūlai! Dr. Šaka šaką raita jojo, ir suverpei raitulį Lk. Suverptasis siūlas užvyniojamas ant šeivelės, pradedant nuo smagračio, ir vėl paneriamas LEXXXIII441. | Kas man suverps plonas drobeles, kas man išaus margus raštelius LTR(Slk). Suver̃pk suver̃pk man šilko drobelę (d.) Mšg. Ui, kad tu suverpsi man drobinelius be šėrės, be spūlės, be pryvarpstelės? KlpD1. I milą verpstėm suver̃pdavo Klt. | prk.: Suverpkit, sesės, gijelę ploną iš tūkstančio posmelių A.Miež. Gyvenimas tavo suverptas laimės minkštųjų delnelių V.Kudir. ^ Tai suverpti siūlai: kur žvirblio galva, kur mašalo žarna LTR(Srv). Sùverpė gaidžiu kelnes! Lp. | refl. tr.: Megzdavom [kojines], drobinių siūlų susiver̃piam gražiai, ir nusimezgam Plvn. Susiverpkie verpimėlį, išsiauskie audimėlį, pasisiūsi – bevilkėsi VoK132. | Ale tavo teip gražiai susìverpta to drobė Slm. Čia verpsiu, susiver̃psiu sau kraitį, drobuleles Sd. 2. D.Pošk, DŽ¹, KŽ, Dv [i]verpiant suvartoti, baigti verpti tam tikrą kiekį (pluošto): Sùverpa tris keturius par dieną [kuodelius], i par naktį vieną Klk. Sùverpė kuodelį par vakarą Klt. Kap regi kuodelį suverpia LKKXIII125(Grv). Baigiam tas vilnas, jau visas sùverpiau, kiek turėjau Slm. Turi suver̃pt viską, kol vieversys neparlėkė Sk. Kiek mano suverpta, kalnai būtų rš. ║ verpiant gauti tam tikrą kiekį (siūlų): Per vakarą reik tolką suver̃ptie, paskui tik gali eit gultie Br. Suverpkit ir man kokią tolkutę vilnos Pns. Suverpiau du kamuoliu, tai išmezgė Rmš. 3. refl. verpimu atsilyginti: Už paršus turėdavai susiver̃pt Slv. 4. verpiant sudilinti: Da kalvartą turiu: vieną sùverpiau, tai an aukšto užumečiau Plvn. Kalvartą nusipirkai naują, gal jau nebesuverpsì Slm. | refl.: Sparnai [ratelio] susìverpė Ker. 5. NdŽ suskvarbyti, suvarpyti. | refl. NdŽ. 6. godžiai suėsti: Ma[n] nereik ratelio, ma[n] veršiai šieną suver̃pia Vdžg. ║ juok. suvalgyti: Jis vienas visas uogas suverps Rm. Išalkęs sùverpė duonos riekę Ėr. \ verpti; apverpti; atverpti; įverpti; išverpti; nuverpti; paverpti; papaverpti; perverpti; pieverpti; praverpti; priverpti; suverpti; užverpti